Oh Paris, you know
I held on too much .
paris
REŽISIERIAUS KABINETAS - Page 3

Share | 
 

 REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Go down 
Go to page : Previous  1, 2, 3
AuthorMessage
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1597
Accounts : tristan dupont, vincent soares
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sun Jan 06, 2019 9:59 pm


Ko gero, vaikinas per ilgai bijojo pamilti. Saugojosi it nuo gripo ir vos pajutęs pirmuosius simptomus turėjo pasiruošęs arsenalą priemonių, kaip atsikratyti pirmųjų ligos požymių. Bėda buvo ta, kad pradėjo žvelgti į meilę kaip į ligą, o ne vaistą, galėjusį jam padėt. Ilgus metus tenkinęs tik fizines, tačiau ne dvasines aistras įstrigo susikurtame malonumų lauke, nebegalėdamas įvertinti emocinių poreikių svarbos. Ir tą vakarą jam pasirodė, kad Medicci galėtų tapti tuo, kuriam patikėtų sudaužytą širdį. Alkoholis tebuvo priedanga pabučiuoti jį antrą kartą. Prireikė laiko tą suvokti, tačiau šiandien ateidamas į repeticiją juto, kad negali nuslopinti to jausmo širdyje. Tačiau jis buvo uždaras ir atsargus. Nenorėjo flirtuoti visiems matant, kaip ir nenorėjo garsiai prisipažinti, kad ir pats negalėjo pamiršti to vakaro. Tik ne tada, kai į juos žiopsojo bent tuzinas akių. Jis netraktavo to, kaip atstūmimo, tačiau netrukus suvokė, kad Amadeus pasirodė kitaip. O užgautas pats ėmė ir pasidavė emocijų sūkuriui ir šleikščiam pykčiui, užliejusiam krūtinę.
Tikėjosi ir norėjo būti atstumtas. Galbūt taip neatrodė, tačiau netroško iš Yves vien tik fizinio malonumo. Norėjo jį suprasti, bet, viešpatie, tai buvo pernelyg sunku. Beprotiškai, neracionaliai skausminga prisileisti kitą žmogų arčiau, parodyti jam kiek daugiau nei leido įprastos formalios taisyklės ar viena silpnumo akimirka. Tiesa, iš pradžių ne itin suvokė, ko iš jo nori ir pats vyras. Tad šiam sukišus marškinėlius už diržo, išvargęs ir pasimetęs klestelėjo į savo kėdę. Nieko nesakė, tiesiog ranka pasirėmęs stebėjo stalo paviršių, akimis skaičiuodamas prieblandoje šokančias dulkes. -Mano provokacija tau nebuvo niekuo išskirtinė,-pagaliau prabilo, užversdamas akis į viršų, į kadaise baltas, tačiau dabar, nuo cigarečių dūmų aprūkusias lubas,-aš taip bendrauju su visais. Aš toks esu, arogantiškas ir pernelyg šaltas, nepuolantis į nereikalingas manieras,-pridūrė, o tada iš stalčiaus išsitraukė nuotrauką. Ji buvo sulamdyta, perlenkta bent tris kartus. Storas popierius atrodė ganėtinai nutrintas, tačiau Bialkowski laikė ją it kokią relikviją. Lėtai išskleidė nuotrauką, kurioje šypsojosi du jaunuoliai. Šviesiaplaukis vaikinas, kokių dvidešimt trejų ir metais ar dviem už jį jaunesnį, juodų plaukų ir spindinčios šypsenos mergina. Nuotrauka, daryta prieš daugiau nei penketą metų, kai Yurij dar tebuvo laimingas studentas, tikintis meile. -Aštuoniolikos metų važiuodamas traukiniu sutikau merginą. Ir pamilau ją iš pirmo žvilgsnio. Jos vardas buvo Melanie. Tada tikėjau, kad kiekvienas menininkas privalo atrasti savo mūzą ir ji buvo maniškė. Bet tada ji išdavė mane. Pasakiusi, kad myli kitą, išėjo,-pastūmė nuotrauką stalo paviršiumi, kad vyras galėtų į ją geriau įsižiūrėti,-kartu išsinešė ir mano meilę sau bei apskritai tikėjimą. Penkis metus, supistus penkis metus gėriau gedėdamas jos. Vos netapau savo tėvu,-menkai šyptelėjo. Šią akimirką jis žinojo, kad prieš penketą minučių buvo tikra tėvo kopija - įtūžęs, tik kūno kultu tikintis žmogysta. -Pabučiavau tave ne dėl alkoholio. Akimirką patikėjau, kad galbūt galėsi sugydyti tą daugybę kartu skilusį daiktą, kurio liežuvis neapsiverčia vadinti širdimi,-atsiduso, o tada iš švarko kišenės išsitraukęs cigaretę prisidegė. -Aš nesuprantu tavęs, o tu, regis, nesistengi suprasti manęs,-įtraukė pirmąjį dūmą. Pervertė ant stalo gulintį scenarijų, su daugybe pastabų, parašytu raudonu tušinuku. -Nejau tikrai manai, kad esu šūdinas rašytojas?-pažvelgė į Yves. Šią akimirką atrodė, jog Yurij vietoje sėdi visiškai kitas žmogus. Nusiėmęs visas kaukes, troško išgirsti nuoširdų aktoriaus atsakymą. Nesvarbu, kad ir teigiamą, tačiau pasakytą nuoširdžiu, pykčio nepersunktu balsu.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1153
Accounts : Julian, Donatella, Mylene, Jezebel
Name : Patricija.

Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sun Jan 06, 2019 10:20 pm


Amadeus visur ir visada ieškojo tiesos. Atvirumo. Tikrumo. Jo nedomino santykiai pastatyti ant apsimetinėjimo ar vaidybos – neturėjo laiko vaidinimams kai kalba ėjo apie draugystę ar, tuo labiau, meilę. Tikėjo, kad žodžiai gydo – tiek tave, tiek aplinkinius, todėl stengdavosi nuoskaudų nekaupti viduje ir jomis neužgrūsti širdies bei proto. Išsakydavo kritiką, net ir pačią skausmingiausią, išsakydavo abejones ir dvejones. Dažnai dėl to būdavo palaikomas netaktišku ar nemandagiu, tačiau nuoširdžiai tikėjo tuo, kad tiesa gali išgydyti. Pirmiausia ir sau visuomet norėdavo pripažinti tai, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Kartais pasielgdavo kaip ateivis, žmogus ne iš šios planetos. Drėbdavo kažką skaudaus ir nemalonaus, vienu rankos mostu nutraukdamas draugystes, santykius, pasitikėjimo saitus, taip atsisijodamas žmones, kurie gali susidurti su juo akis į akį. Žmonės tik sako, kad mėgsta tiesą – tuo jau buvo spėjęs ne kartą įsitikinti. Dažniausiai daugelis negali jos pakelti, negali atlaikyti. Net jeigu ją sako tik sau patiems, niekeno negirdimi. Ir dievaži, Amadeus nebūtų susižavėjęs Yurijumi, jeigu jis būtų tik pastoviai sau melavęs. Jeigu būtų bandęs vaidintį tokį kokiu nėra. Tačiau kaukė nukrito ir Amadeus širdis, įskaudinta ir nuliūdinta, suminkštėjo. Žengtelėjęs arčiau stalo, lėtai nuo jo pakėlė nuotrauką, žvilgtelėdamas į du besišypsančius veidus. Galėjo suprasti kodėl mergina patraukė režisieriaus akį – ji buvo nepaprastai daili. Nejučiomis Yves šyptelėjo – nuotraukė kėlė šiltas, teigiamas emocijas. Kitaip nei istorija, kuri sekė po to. Atsidusęs, Medicci gražino fotografiją režisieriui, apeidamas stalą, prie kurio Yurijus sėdėjo. Nugara atsirėmęs į jį, Yves tyliai atsiduso.
- Anksčiau tikriausiai būčiau pasakęs kad tu per jaunas, kad būtum toks liūdnas, bet skausmas... Skausmas neturi amžiaus ribos. – sušnarėjo. Šyptelėjęs, įsitaisė ant sofos Bialkowski kairėje ir timptelėjo jauną vyrą savo pusėn, jį įtaisydamas sau ant kelių. Priglaudė arčiau, apglėbdamas ir smakrą padėdamas jam ant peties. – Neketinu žadėti kad išgydysiu tavo širdį ar išmokysiu tave mylėti iš naujo. Tą, jeigu atvirai, gali padaryti tik tu pats. Bet jeigu leisi... Parodysiu kaip būti laimingam ir save mylėti net tada, kai didelių gabalų viduje trūksta. Žinai, kartais jie visai neblogai užsipildo skaniu maistu. Kurį kartais galima praskiesti vynu. – nusijuokė, bandydamas bent kiek praskaidrinti atmosferą. Nenorėjo pyktis. Atėjo šiandien į teatrą ne tam, kad konfliktuotų. O ir nenorėjo tokios šventos, tokios gerbtinos vietos sieti su neigiamomis emocijomis. Švelniai priglaudęs ranką prie tos, kurioje režisierius laikė cigaretę, giliai įtraukė ir išpūtė dūmus į viršų, išvengdamas Yurijaus veido. – Nemanau, kad esi šūdinas rašytojas. Manau, kad būtum geresnis, jei turėtum daugiau patirčių nei ta viena, kuri įskaudino. Tam, kad suprastum nelaimę, reikia turėti su kuo ją palyginti. Tavo gyvenime buvo per mažai šviesos, kad įtikintum mane tuo, kokia klampi ir baisi buvo tamsa. – sušnarėjo, lėtai lūpas priglausdamas prie Yurijaus peties. Kelias akimirkas galvojęs, priglaudė jį prie savęs stipriau, skruostu prisiglausdamas prie jo krūtinės. – Nesu blogas žmogus, jei taip galvoji. Nenoriu skaudinti savo šeimos. Nelinkiu jiems blogo. Bet linkiu gero sau. Ir bijau kad jeigu to, ką jaučiu, nepatyrinėsiu, gailėsiuosi amžinai. Ar tai... Ar tai daro mane blogu žmogumi? – atsiduso, skausmingai susiraukdamas. Buvo atviras su Yurijumi iki pat galo. Jis buvo vertas būtent to – absoliutaus, apnuoginto, skausmingo ir stingdančio tikrumo.
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1597
Accounts : tristan dupont, vincent soares
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Sun Jan 06, 2019 11:40 pm


Kartais režisierius bijojo sustoti. Atsigręžti į tai, kas jau prarasta ir pabandyti surasti tame šviesulį gėrio. Užuot to, bėgo toliau, apsikraudamas krūvomis sudėtingų darbų, palaikydamas šimtus paviršutiniškų pokalbių, bet niekada nepriartėdamas prie to, ko troško iš tikrųjų. Paprasto ir nesuvaidinto artumo, lengvo pokalbio, nebijant pasakyti daugiau nei derėtų. Prieš padėdamas nuotrauką atgal į stalčių, nukišant į giliausią kampą, dar kartą žvilgteli į tuos laimingus veidus. Jau seniai nematė savęs tokio veidrodyje. Linksmo, atsipalaidavusio ir blaivo. Alkoholis, turbūt, padėdavo išlaisvinti dalelę sielos, kuri slėpėsi, tačiau tai vis tiek neprilygo tam, ką prarado. Galimybę džiaugtis.
Cigaretės dūmai nuplovė tą šleikštulį, kurį paliko visas pyktis. Nikotinas ramino jį šioje situacijoje, nors, akivaizdu, kad įprastai rūkė tik dėl pačio proceso, o ne psichologinio ar fizinio poveikio. Nesipriešino pasisodinamas ant kelių - priešingai, tai jam nuoširdžiai patiko ir menka, vos įžiūrima šypsena, įsispaudė veide. Atrėmęs galvą į vyro krūtinę mąstė apie tai, kaip painu ir nesuvokiama viskas buvo. Apie tai, kaip galėjo prarasti dar vieną progą dėl suknisto užsispyrimo ir negebėjimo atsiverti. Tai, ką pasakė. Tam reikėjo daug jėgų ir matyt Medicci ir pats suprato, kad bet kam Bialkowski to nepasakotų.
-Man veik trisdešimt, nesu toks jaunas, kaip tau atrodo,-tyliai pridūrė. Nesijautė toks jaunas, kaip atrodė. Nenuostabu, kad kartais net nepastebėdavo kaip imdavo piktintis, kam nors pabrėžus jo amžių. Tiesa, neneigė, kad su metais įgyjama daugiau patirties, suvokimo, kad pasaulis galbūt nėra toks, koks visą laiką atrodė, tačiau vargu ar koks kitas bendraamžis turėjo sukaupęs tokį pat bagažą, kokį tempė Yurijus. Na, nebent Emilis. Nenuostabu, kad pastarieji taip gerai sutarė.
Klausydamas Amadeus užsimerkė. Nežymiai linktelėjo galva šiam užsiminus apie maistą ir vyną. Atrodė, kad viskas netikra. Jog Yves jau seniai trenkė durimis, palikęs vaikiną ir toliau skęsti beviltiškoje melancholijoje ir pykčio liūne, iš kurio, regis, beviltiška išsikapstyti. Jog surūkė jau visą pakelį cigarečių ir šioji - tik įsivaizduojama, sukurta vaizduotės iš likusių prisiminimų trupinių. Bet jis jautė šilumą, girdėjo vibracijas krūtinėje vyrui kalbant. Norėjo užsimerkti ir tiesiog užmigti, o atsikėlus rasti viską taip pat. Pirmąkart nenorėjo prabusti vienas, Borisui draskant jo veidą, reikalaujant pamaitinti. Tik klausimas privertė Ignacy praverti akis, pakelti galvą ir pažvelgti į vyrą atidžiau. -Ar nemanai, kad jie bus laimingesni jei ir tu būsi laimingas?-nežymiai gūžtelėjo pečiais. Tai skambėjo šabloniškai ir beviltiškai banaliai, tačiau Yurij neabejojo, kad tai buvo tiesa. -Išduoti visada skaudu. Abiems pusėms, tačiau anksčiau ar vėliau tai išeina į gerą. Na, mano atveju tai užtruko ganėtinai ilgai, tačiau aš pats užsidariau nuo galimybių keistis. Ir varge, bijau, kad vėl užsidarysiu. Tad jei gali, nekartok šios klaidos,-slogiai nusijuokė, o tada užgesino cigaretę, nuorūką įmesdamas į stiklainį ant palangės. -Aš nenoriu grįžt atgal į sceną. Tik ne tada kai taip pratrūkau,-užvertė akis į viršų. Jautėsi išties šūdinai. It paminęs viską, kas jam buvo šventa. It nuvylęs tėvą. Nors tai nebūtų pirmas kartas, ir galbūt tai iš dalies gerino bendrą situaciją.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1153
Accounts : Julian, Donatella, Mylene, Jezebel
Name : Patricija.

Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Mon Jan 07, 2019 12:17 am


Amadeus savyje turėjo tiek džiaugsmo gyventi, kad negalėjo jo viso širdyje sutalpinti. Galvodamas apie savo vaikystę ir paauglystę suprato, kad toli gražu negyveno, veikiau jau slankiojo nuo dienos prie dienos, laukdamas kada vėl eis miegoti, kada pasislėps savo kambario tyloje ir ramybėje, galėdamas būti savimi, per ausines klausytis nuostabiausių muzikos įrašo ir svajoti apie vietas į kurias nori nukeliauti, žmones su kuriais nori susitikti. Tiek laiko laukęs ir fantazavęs, pabėgęs iš namų jautėsi tarsi ištrūkęs iš narvo, o ir niekas iki šiol nesugebėjo jo įkišti atgal. Tikriausiai daugelis pavydėjo tokio nekantrumo ir ekstazės, su kuriais Amadeus ragavo gyvenimą, tačiau net nenutuokė kokia kaina Yves įgavo savybes, kuriomis dabar žavėjo žmones. Neįsivaizdavo vienatvės kurią teko pergyventi, smūgių kuriuos reikėjo iškęsti, smerkimo kurį reikėjo atlaikyti. Vis dėlto, nebuvo linkęs analizuoti praeities ir nagrinėti kiekvieną smulkiausią jos detalę. Tikėjo savirefleksijos nauda, tačiau nemanė, kad murkdydamasis skausmo jūroje galėtų iš ten pasisemti ką nors teigiamo. Ir žinoma, liūdesys įkvepia, o nepasitenkinimas yra dažnas kiekvieno menininko palydovas, tačiau Amadeus niekada nesižavėjo skausmo romantizavimu. O ėmė atrodyti, kad savo liūdesį, gyvenimo pilkumą ir apatiją Yurijus buvo keistai įsimylėjęs. Tarsi įsikibęs savo paties skausmo, kuris, tarsi inkaras, tik traukė ji gilyn į vandenyną.
- Laikas sustojo, kai ji išėjo. Praradai penkis metus save skandindamas. Todėl sveikinu. Tau vėl dvidešimt penkeri. Pats metas pradėti gyventi toliau. Ir sakydamas „gyventi“, turiu omenyje... Gerą maistą, gerą muziką, gerus filmus, gerus žmones, gerą seksą, gerą kavą, gerą vyną, gerus spektaklius ir geras knygas. Tu esi vertas daugiau nei antrą kartą užpiltos pamazgos ir bandymas gaudyti malonumo trupinius vadovaujant žmonėms, kuriems tavo autoritetas nė kiek nerūpi. – nusišypsojo, šį kartą visai nebandydamas Yurijaus nei įskaudinti, nei pašiepti. Norėjo jam gero. Ir visai ne taip, kaip norėjo gero visiems kitiems, neseniai sutiktiems. Norėjo parodyti jam gėrį. Tokį, kokį jautė kiekvieną dieną, pasiimdamas jį iš menkiausių detalių. Nebuvo naivus. Nebuvo kvailas. Žinojo, kad žmogaus negalima pakeisti, o keisti ir neketino. Yurijus jam patiko net ir toks – melancholiškai liūdnas, susimąstęs, kartais piktokas. Tačiau linkėjo jam šio to daugiau nei viską nuodijančio pykčio, kurį jaunas vyras vis dar nešiojosi savyje. Glausdamas vyrą prie savęs, švelniai dviem pirštais žaidė su jo plaukų sruogomis, sukdamas jas aplink pirštus, žvelgdamas į uždarytas duris. Būtų norėjęs taip sėdėti amžinai. Vis dėlto, Yurijaus pastebėjimas privertė Yves kiek pasukti galvą. – Kiek... Žiauru. Nemanai? Skatinti neištikimybę, kai pats buvai jos taip įskaudintas. – caktelėjo liežuviu. Viso labo tik pastebėjimas, tačiau jo taiklumas stebino net patį Medicci. – Esu laimingas. Daugeliu prasmių. Bet ne visomis. Ir tikriausiai vis galvoju, kad esu nusipelnęs pilno pasitenkinimo. Pilnos... pilnatvės. – šyptelėjo, gūžtelėdamas pečiais. Kiek pasukęs galvą, kad galėtų matyti režisieriaus akis, švelniai pirštų galiukais perbraukė jo skruostą. – O tu gali man tai pažadėti? Visapusišką laimę? – švelniai metė iššūkį. Labiau suvaidintą nei tikrą, galiausiai viską vainikuodamas šypsena. Vis dėlto, Yurijui išreiškus slogias emocijas, apniuko ir atsiduso, paglostydamas vyro nugarą. – Galiu rasti priežastį juos išvaryti taip, kad nekiltų įtarimų. Arba... jų kiltų mažiau. Ar norėtum? – sušnarėjo. Net nepagalvojo kaip erotiškai tai nuskambės, todėl suskubo patikslinti. – Kad juos išvaryčiau?
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1597
Accounts : tristan dupont, vincent soares
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Tue Jan 08, 2019 9:34 pm


Kartais santykiai tampa toksiški. Periferijose gyvenančių žmonių istorijos, kai primušta žmona dievagojasi policijai, kad vyras tikrai geras ir myli, tik silpnų nervų, buvo puikus to pavyzdys. Pati kalta, kad ją sudaužė it kokią bokso kriaušę. Režisierius negyveno po akmeniu jūros dugne, kad negirdėtų kartas nuo karto žiniasklaidoje suspindinčių istorijų. Tokios žinios vaikystėje buvo niūri realybė, sovietmečio paveiktų žmonių kasdienybė, vargstant su nespręstais ir giliai įsišaknijusiais kompleksais ar psichologinėmis problemomis. Laikui bėgant vis ironiškai pašiepdavo skaudžią visuomenės ydą, nuoširdžiai nesuvokdamas, kaip galima taip gyventi. Kaip galima skęsti niūriame ir rūgšties pilname dirvožemyje, nebėgant nuo raižančio botago? Ir, ech, kaip ironiška, jog ir pats iš dalies priminė tuos vietos laikraščių ar pramoginių, iq mažinančių laidų herojus. Kai paties situacija buvo kur kas tragiškesnė nei jų - toksiški santykiai paties su savimi. Turėdamas daugybę jį žemyn tempiančių problemų, kompleksų neturėjo nė minties paleisti, išmesti juos į šiukšlyną ir atverti naują puslapį. Neneigė, jog jam reikalinga pagalba, tačiau niekad jos nesikreipė - laukė. Laukė, kol našta, kurią nešė nusitemps jį tiek, kad net ir ištiesus pagalbos ranką būtų per vėlu. Yurij žaidė šį žaidimą su savimi, it koks sociopatas. Galbūt todėl dabar jam buvo taip sunku prisipažinti Amadeus, ir galbūt todėl elgėsi it paskutinis šūdžius. Nes paprasčiausiai bijojo pats savęs. Bijojo sužinoti, ką nemeilė sau gali padaryti. Kas atsitiks jei peržengsi tą ribą ir pareikši, jog nusibodo gyventi rutinoje?
Bet štai jis sėdėjo šiltame vyro glėbyje. Tai tebuvo mažytis žingsnis į priekį, net ne mūšis, kurį reikėjo žūtbūt laimėti. Ir negalėjo kartoti, kad jautėsi tvirtai ir pasitikinčiai - ne, širdyje drebėjo it mažas vaikas, išgirdęs baisiausią siaubo istoriją stovyklaujant miške. Tik kažkas jį traukė eiti toliau, išbandyti, kas nutiks jei neapsisuks ir negrįš ten, kur pradėjo. Neabejojo, kad Medicci privalėjo būti su tuo susijęs. -Žinai, tiesą sakant, aš kiek savanaudis,-atsiliepė į vyro pastabą apie šį ironišką paradoksą. Užklaustas apie laimę, žvilgsnis nukrypo pro langą. Ar galėjo prižadėti tai, ko pats jau seniai nebuvo patyręs? Tai, ko ragavo tik per stiklą, tai, kieno skonio pėdsakai jau spėjo ištirpti. -Galiu pažadėti, jog bandysiu siekti to kartu,-pustoniu atsakė. Buvo keista žadėti tokius dalykui veik nepažįstamam žmogui. Visa tai priminė klasišką šekspyrišką siužetą, meilę iš pirmo žvilgsnio. Ir įprastai skeptiškasis režisierius būtų pradėjęs jaustis netikras, it uždarytas iškraipytų veidrodžių kambaryje. Bet šįkart žodžiai skambėjo nuoširdžiai, o ir pats jautėsi užtikrintas jų validumu. -Ne, nereikia. Jie patys išeis. Praeis koks pusvalandis ir jie supras, kad nebegrįšiu. Manau suprato dar man tebestovint ant scenos,-nežymiai linktelėjo galva, o tada padėjo ją Yves ant peties. Ar tokia buvo ta laisvė? Nesuvaržyta harmonija, kurią juto su žmogumi, kurį pažinojo vos pusantros savaitės. -Ar tau nekeista, kad tai tik trečias kartas, kada matome vienas kitą, o jau žadame vienas kitam tokius dalykus?-kilstelėjo antakius viršun. Tai nebuvo bandymas sugėdinti ar sugriauti šios akimirkos atmosferą. Tiesiog vaikiškas ir smalsumo vedamas klausimas, gimęs šioje terpėje kiek atsigavusioje ir vidinį vaiką išlaisvinti pradėjusiose sieloje.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1153
Accounts : Julian, Donatella, Mylene, Jezebel
Name : Patricija.

Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Tue Jan 08, 2019 10:11 pm


Amadeus per daug gerai save pažinojo ir kartais tai buvo tikrasis prakeiksmas. Jau dabar, sėdėdamas su Yurijumi sau ant kelių, glausdamas vyrą prie savęs ir jau dabar norėdamas jam visko, ką geriausio gali pasiūlyti, vyras sprendė vieną sunkiausių savo gyvenimo dilemų, nors tai toli gražu nebuvo pirmoji problema, su kuria buvo tekę susidurti. Žinodamas kad niekada nesugebėtų slėpti santykius nuo žmonos, žinodamas, kad negalėtų jos apgaudinėti, kaip ir žinodamas, kad tai, ką turi su Yurijumi, kad ir kas tai bebūtų, puoselėti ir auginti nori, vyras svarstė kaip reikėtų pasielgti – tiek su moterimi kurią mylėjo, tiek su vyru, kurį manėsi galintis pamilti. Norėjo būti atviras tiek su jais, tiek su pačiu savimi, todėl bet kokį slapstymąsi nurašė iš karto, atmesdamas kaip netinkamą, žeidžiantį, skaudinantį variantą. Tikriausiai protingiausia būtų pasisakyti žmonai, tačiau nebuvo tikras kur toji riba, kurią pasiekus jau verta viską išrėžti ir laukti griūvančio dangaus. Kada verta ardyti šeimą. Neketino iš balos išlipti sausas. Nebuvo naivus. Suvokė kur įsivėlė, į kokią problemą buvo patekęs, todėl suprato jos neišvengiamai ką nors įskaudins. Tačiau būdamas per daug savanaudišku, nenorėjo įskaudinti paties savęs. Iššvaistęs pirmuosius penkiolika savo gyvenimo metų, neketino gaišti daugiau nei akimirkos. Tačiau kaip tą reikėjo pasakyti žmogui, kurio iš savo glėbio paleisti nebesinorėjo, jo neatbaidant, neišgąsdinant ir nebandant per stipriai skubėti?
Buvo keisti leisti laiką su tuo, kuris leidosi apkabinamas. Priglaudžiamas. Visuomet meilę ir prisirišimą mėgęs demonstruoti Amadeus buvo pasmerktas gyventi su dviemis žmonėmis kurie nekentė fizinės meilės išraiškos ir šunimi, kuris vienintelis Medicci prisileisdavo, priimdamas jo bučinius ir paniurkymus. Pagaliau radęs būdą išlieti visą viduje kaupiamą meilę, Amadeus sėdėjo laimingas, stengdamasis per stipriai nesišypsoti. Tačiau jausti šiltą kūną šalia buvo beprotiškai malonu. Tiesa, norėdamas įsitikinti kaip pats Yurijus žiūri į susiklosčiusią situaciją, perdėtai rimtą miną nutaisė meistriškai greitai ir įtikinimai. – Ir tau būtų nieko? Būti tuo, kurį turėčiau slėpti, su kuriuo reikėtų planuoti slaptus susitikimus tada, kada turiu laiko, o ne tada, kada norėtum su manimi būti? Buvimas paslaptimi neskamba kaip tobula plano save pamilti dalis. Skamba kaip dar vienas būdas savęs nekęsti dar stipriau, kaip reali ir aiški priežastis save bausti. Ar to sieki, būdamas su manimi? Rasti dar vieną pretekstą neapykantai sau pačiam? – sušnarėjo. Balsas nebuvo kaltinantis ar piktas, o Amadeus pirštai vis dar žaidė su režisieriaus plaukais. Nežinojo ar vyras bus su juo nuoširdus, tačiau buvo įdomu kaip bet kokią ateitį įsivaizduoja pats Bialkowski. O ir kokios to priežastys. Visgi, būdamas jo amžiaus ir jo vietoje, tikriausiai būtų pasijautęs pažemintas, jei kas nors būtų jį patį norėjęs laikyti paslaptimi. Nuo žmonos, nuo vaiko. Nuo visuomenės. Nusijuokęs, tyliai ir dusliai, Amadeus papurtė galvą. – Ar norėtum? Kad tau ką nors pažadėčiau? – šyptelėjo, tam tikra prasme išvengdamas klausimo. Vis dėlto, nusprendęs kad taip elgtis neteisinga, surimtėjo ir krenkštelėjo, akimirkai įsižiūrėdamas režisieriui į akis. – Tik nuo tavęs priklausys kiek daug ar kiek mažai galėsiu tau pasiūlyti. – švelniai patikino. Kartais kalbėdavo mįslėmis, išties, ypač suerzindamas tuos, kurie nori tiesaus ir aiškaus atsakymo, tačiau buvo tikras, kad jo žodžiuose užkoduota viskas, ką Yurijui reikia žinoti. Neketino nieko pažadėti, jeigu Yurijus nebuvo pasiruošęs bent ką nors priimti. Tačiau galėjo pažadėti daug, o ištęsėti dar daugiau, jei tik būtų žinojęs, kad žadės ne veltui. Nors ar kažkas iš tiesų gali ką nors tokio žinoti?..
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1597
Accounts : tristan dupont, vincent soares
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Wed Jan 09, 2019 10:03 pm


Jausmų pasaulis priminė didžiulę, romaninio stiliaus pilį, tvirtomis sienomis, mažyčiais langais bei įvairiausiais įtvirtinimais. Stovėjo ji ant kalno, o priėjimą blokavo srauni upė. Vienintelis kelias - nuleidžiamas tiltas. Vaikinas visada stovėjo kitoje kranto pusėje. Niekas nesiruošė suteikti jam priėjimo prie grožybių, kurios slėpėsi viduje. O ir pats ne itin prašėsi - jam užteko ir masyvios architektūros ir minimalios gamtos, supančios tvirtovę. Ir todėl Yurij niekad nesuprato elementarių dalykų. Pavyzdžiui, kaip žmonės pamilsta vienas kitą. Nesuprato ir saldžiai banalių frazių apie tai, kaip nuo neapykantos iki meilės tik vienas žingsnis. Ir net pajutęs nesugebėdavo įvardinti jausmo, situacijos, kurią dabar išgyvena. Tai tiesiog egzistavo, kunkuliavo viduje, kartais pasirodant it drugeliams skrandyje, o kartais negailestingai draskant žarnas ir širdį į mažyčius gabalėlius. Galbūt todėl jam sunkiai sekėsi rašyti pjeses - paprasčiausiai nemokėjo perteikti, ką jaučia žodžiais. Ir jam pasisekė, kad kiekvienas aktorius, kurį pastatydavo ant scenos, atsinešdavo savo suvokimą, mažytį jausmų pasaulį, kurį Yurijui tereikėjo pakreipti tinkama linkme. Tačiau nerimas neapleido jauno vaikino krūtinės. Puikiai suvokė, kad anksčiau ar vėliau ta diena ateis - turės šaukti, maldauti, kad tiltas nusileistų ir galėtų įžengti į vidų. Turės pažinti naują pasaulį, kad judėtų tolyn. Ir, regis, jis jau įkvėpė pirmajam smūgiui.
Visgi, jo ir Amadeus situaciją vis dar gaubė nežinios rūkas. Ignacy nesuprato, kaip neracionali neapykanta, ilgai statytos sienos ėmė ir sugriuvo, atnešdamos jam visiškai naujus pojūčius per tokį trumpą laiką. Negalėjo, nors ir troško, suvokti kaip pats vyras taip greitai pasidavė instinktui. Matė, jog jį plėšė kontraversiški jausmai, dvejonės ar tai bus verta, tačiau vis dėl to, sėdėjo čia. Apsikabinęs režisierių ir, rodos, pasiruošęs likti, kad ir nakčiai. -Na, žinai tai mūsų trečias susitikimas. Gana sunku pasakyti, kaip įsivaizduoju ateitį, tačiau manau trumpuoju laikotarpiu pabūti mažyte paslaptimi nebūtų baisi tragedija,-kiek susimąstęs ištarė, o tada išsitraukė dar vieną cigaretę. Nors buvo gera sėdėti šiltame glėby, tačiau kojos dėl ne itin įprastos pozicijos ėmė tirpti. Atsargiai išsilaisvinęs iš Yves "gniaužtų" užsidegė cigaretę. -Tačiau jei nori sužinoti ar įsivaizduoju santykius su žmogumi, kuriam tebūčiau atsarginis žaisliukas, lėlytė, kurią laikytų uždarytą kokiame prašmatniame name ant jūros kranto, tai ne. Nors ir mintis apie namą pajūry skamba viliojančiai. Anksčiau ar vėliau turėtum pasakyti žmonai, bet nėra ko skubėti - juk nenori padaryti klaidos, a?-kilstelėjo antakius atsiremdamas į knygų lentynos sienelę. Yurij buvo savanaudis, tačiau ne toks akiplėša, kad sugadintų krūvą gyvenimo dėl trumpalaikio malonumo. Galbūt neatrodė, tačiau ir šiam reikėjo šiokio tokio stabilumo - atramos, kuri padėtų sudėlioti taškus ant i. Keli blankūs dūmai paliko pravertas lūpas, o nuorūkos nukrito čia pat - ant grindų. Bialkowski pernelyg nesivargino - užmynė jas kulnu. -Manau, kad mums reikėtų bent kartą susitikti be nereikalingų scenų ir dramų. Nors matyt abu širdyje esame queen B,-menkai šyptelėjo. Iš tiesų, pastarieji trys susitikimai tebuvo emocinė karuselė, kurios pakilimai ir nuolydžiai susuko galvą. -Galbūt norėtum susitikti....am, tiesiog kavos?-kiek pasukęs galvą nekaltai užklausė ir šyptelėjo. -Galėtume tai pavadinti pasimatymu. Arba tiesiog verslo pietumis. Kaip tau labiau patinka,-gūžtelėjo pečiais.
Back to top Go down
Amadeus Yves Medicci

Priority : For love, you love, I laugh, you love, i saw you in half and the stars are splashed across the ceiling
Posts : 1153
Accounts : Julian, Donatella, Mylene, Jezebel
Name : Patricija.

Amadeus Yves Medicci

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Thu Jan 10, 2019 11:51 am


Amadeus tyrinėjo Yurijaus veidą akimis. Nieko nenorėjo žadėti. Kol kas neturėjo ką pažadėti. Vis dėlto, tikėjosi kad vyro žodžiai padės apsispręsti ir susiprasti, susidėlioti mintis. Yurijaus nerūpestingumas Yves neišmušė iš vėžių, tačiau kiek nustebino. Nemanė, kad vyras būtų toks, kuris sutiktų būti laikomas paslaptyje, tačiau atrodė, kad režisierius nedegė noru praeiti pagrindinėmis Paryžiaus gatvėmis susikibęs su Medicci rankomis. Galbūt taip ir geriausia. Amadeus visuomet norėjo būti atviras, kartais net skausmingai – su savimi pačiu, savo aplinka, mylimais ir sau svarbiais žmonėmis, o galiausiai net ir su nepažįstamaisiais. Tikriausiai tam tikra prasme Bialkowski buvo naudingas inkaras, traukiantis Amadeus gilyn. Prie žemės, prie realybės. Realybės, kurioje nebuvo verta visko, ką vyras buvo susikūręs, gadinti vardan ramios sąžinės. Tikriausiai sąžinė ir taip negalėjo būti rami, kai Amadeus buvo apsisprendęs pasmerkti savo šeimą skausmui. – Tu teisus. Tikrai nėra baisi tragedija. – šyptelėjo, akis nuleisdamas į grindis. Nenorėjo pripažinti kaip iš tiesų jautėsi, ne dabar. Šiluma ir jaukumas, gaubęs Yves pastarąsias dešimt minučių, pagaliau pasitraukė užleisdamas vietą realybei. Trūkčiojamai įkvėpęs, vyras ir pats pakilo nuo sofos, išsitraukdamas iš kišenės metalinį cigarečių dėklą. Prisidegęs vieną nuodingą pagaliuką, priėjo prie lango, atsiremdamas į sieną ir stebėdamas vakarinį Paryžių. Kelias akimirkas rūkęs tylomis, nekalbėdamas ir netgi neparodydamas kad režisierių išgirdo, Amadeus išpūtė dūmus ir atsiduso.
– Būtų lengviau, jeigu mokėčiau ką nors slėpti. Bet net jeigu eičiau į pasimatymą, nesijausčiau galintis ignoruoti faktą, kad taip elgtis neturėčiau. Pasakysiu jai, kad ir kaip bebūtų. Ir jeigu ji nuspręs mane palikti... Vadinais taip turi būti. Tačiau nenoriu meluoti, net jeigu tai bus tik puodelis kavos. Tačiau tikriausiai neapsiribosime tik kava, tiesa? – šyptelėjo, net jeigu Yurijus jo šypsenos matyti ir negalėjo. Galiausiai atsisukęs į Bialkowski, užgesino cigaretę į peleninę ant stalo ir paliko dar smilkstančią nuorūką gulėti tarp visų kitų. Lėtai persibraukė liežuviu lūpas, o tuomet krenkštelėjo. – Turiu butą. Na, nuomoju butą. Nusipirkau jį labai anksti ir jis yra tiesiog mažas, miniatiūrinis loftukas, bet labai jaukus. Iš jo nuomininkai išsikraustė ir dar neradau kitų. Tai ne namas pajūryje ir neketinu tavęs jame uždaryti, bet mielai pagaminčiau tau pietus. Arba vakarienę. – pasiūlė, kiek viltingai žvilgtelėdamas į pašnekovą. Tik tuomet suprato kaip galėjo nuskambėti toks variantas. Kaip bandymas Yurijų paslėpti, kaip bandymas susitikti kažkur, kur nebūtų galimybės sutikti jokių pažįstamų. Atsidusęs, Medicci papurtė galvą. – Nepagalvok, kad bijau išeiti su tavimi į viešumą. Galime susitikti kur tik nori, jeigu nori kavinės ar restorano. Tiesiog pagalvojau, kad neįpareigojanti aplinka būtų naudinga mums abiems. Mūsų... Pasimatymui. – šyptelėjo. Suprato, kad jo glėbyje Yurijus nesijautė jaukiai, todėl laikėsi atstumo. O kad įtikintų, jog neketina kaip nors pažeisti asmeninės režisieriaus erdvės, dar ir apglėbė save rankomis, kukliai, sau netipiškai šyptelėdamas. Kažko akyse nebebuvo. Jos nebežibėjo taip, kaip prieš tai. – Be to, nenoriu, kad jaustumeis įpareigotas. Kad galvotum, jog tai, kad apie tai pasikalbėjome, įstumia tave į padėtį, kurioje turi su manimi būti vien dėl to, kad ketinu apie kad ir ką, kas nutiks, pasipasakoti žmonai. Ne aš vienas turiu ką prarasti. Jeigu niekas mūsų nepamatys, galėsi tiesiog apsimesti, kad nieko nenutiko.
Back to top Go down
Yurij Ignacy Bialkowski

Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Priority : friendship is unnecessary, like philosophy, like art.... it has no survival value; rather it is one of those things which give value to survival
Posts : 1597
Accounts : tristan dupont, vincent soares
Name : antanas
Normality is a paved road: it’s comfortable to walk, but no flowers grow on it
Yurij Ignacy Bialkowski

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   Fri Jan 11, 2019 6:01 pm


Spontaniškumas, ypač išgėrus, buvo vienas iš Yurij Ignacy Bialkowski vidurinių vardų. Dažnai nė pats nespėdavo sugriebti momento, kai nuspręsdavo stačia galva šokti į visišką nežinomybę ar dar vieną kvailą ir turbūt ne itin gerai pasibaigsiantį nuotykį. Bet vyras nenuvertino ir gerai apgalvotų, apskaičiuotų veiksmų - todėl netraukė kitų už rankos, jei šiems reikėdavo kiek daugiau laiko pagalvoti. Jis tiesiog tai padarydavo už kitus. Dėl dievo meilės, įprastai jau būtų iškrėtęs kažką neįtikėtinai kvailo. Pavyzdžiui, sužinojęs Abigail numerį, o tada nusiuntęs nuotrauką kaip bučiuojasi su jos vyru. Ar tiesiog pasirodęs prie jos durų kurį nors rytą. Nes pagautas savanaudiškų instinktų Yurij nebuvo geras žmogus. Bet taip elgdavosi tik tada, kai nujautė, kad viskas baigsis maždaug trijų minučių bėgy - nekaltas seksas tualete, merginai baigus greičiau nei spės suskaičiuoti iki dešimties. Šįkart jis nenorėjo, kad tai būtų tik dar vienas nuotykis, nežinomybės šydu apgaubta scena, kurioje vaikinui tektų užsidėti vieną iš šlykščiausių turimų kaukių. Todėl net negalėjo abejoti sprendimu suteikti Amadeus daugiau laiko - apsvarstyti, susidėlioti prioritetus. Nenorėjo būti vienkartiniu orgazmu, atsitiktiniu prašalaičiu gatvėje, atsidūsiu ne laiku ir ne vietoje. Dėl to ir pats nesiruošė nieko daryti - atmetė visas spontaniškas idėjas, šovusias į galvą. Bent kartą norėjo pamatyti kaip visata viską sudėlios jam nespėjus to sugriauti kvailais pasirinkimais. -Aš nenoriu, kad tu manytum, jog jaučiuosi nejaukiai. Ar manytum, jog turiu abejonių dėl to, kas iš viso šito gali išeiti,-po ilgesnės pauzės kambaryje prabilo, užgesindamas cigaretę į medinę lentyną, kuri šį skausmą patyrė jau ne pirmą kartą - apie tai bylojo ryškios pelėnų žymės ant paviršiaus. -Tiesiog, aš žinau, kad nesu pats emociškiausias žmogus, kurį tu turbūt sutikai ar dar sutiksi. Bet aš nenoriu viso to paversti tik dar vienu nevykusiu mano eksperimentu - neapgalvotu ir kuriozišku, vedančiu į pražūtį. Tu turi sūnų...ir žmoną...Aš tiesiog noriu, kad būtum užtikrintas, kai ateis laikas rinktis tolimesnį scenarijų. Netrokštu būti žmogumi sugriovusiu šeimą dėl nieko - dėl nepavykusio bandymo,-kiek tyliau pridūrė, o tada užvertė akis į viršų. -Ir vienintelis dalykas dėl kurio jaučiuosi įpareigotas - tai atvesti žmogų į teisingą kelią. Į tą, kuriame jam reikia būti. Ir patikėk, jei tik būtų įmanoma - tai neturėtų nieko bendro su tavo žmona,-ganėtinai ramiai išdėstė mintis, tačiau ašaros susikaupusios akių krašteliuose išdavikiškai rėkė, jog galbūt viskas nėra taip gerai, kaip jis tikėtųsi. Šiuo metu jam reikėjo laiko pabūti vienam. Su savim, savyje. Atsisukti į mintis, kurias ignoravo, nes tiesiog neturėjo laiko. -Am, vakarienė ar pietūs skamba puikiai,-išspaudė menką šypseną, o tada apsisuko ant kulno. -Bet man reikėtų bėgti. Uh,-pasitrynė kaktą delnu. Išsidavė, kad meluoja, bet Amadėjus nepažinojo jo taip, kad suprastų šią mažą užuominą,-turiu susitikimą, su kolega nekomercinių filmų režisieriumi. Turi mano numerį, manau galėsim susitarti dėl visko telefonu,-paskutinį kartą žvilgtelėjo į vyrą, o tada greitesniu nei įprasta žingsniu patraukė durų link. Greitai atrakinęs spyną, nuleido žemyn durų rankeną ir patraukė masyvų konstruktą artyn. -Tiesa, nesirūpink dėl kabineto. Valytoja užrakins jį, tai įprasta,-greitai pridūrė, o tada pasileido teatro koridoriais bėgti. Bėgti nuo nežinia ko - savęs, jo ar kankinančios nežinios ir baimės, kad jam atidavus visą save, visgi liks atstumtas.
Back to top Go down


Sponsored content

PostSubject: Re: REŽISIERIAUS KABINETAS   


Back to top Go down
 

REŽISIERIAUS KABINETAS

View previous topic View next topic Back to top 
Page 3 of 3Go to page : Previous  1, 2, 3

Permissions in this forum:You cannot reply to topics in this forum
Paris, Prada, Pearls, Perfume :: Théâtre Édouard VII-